Mokytojams

Mokykloms

Vadovu_mokykla

Renkuosi_mokyti


Programos “Renkuosi mokyti!” alumnų komentarai Švietimo ir mokslo ministerijos parengtam dokumentui „Pedagogų rengimo, skyrimo, kvalifikacijos, veiklos vertinimo, atestacijos ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos kaitos kryptys” (toliau – „Kaitos kryptys”)

Visų pirma, džiugina Ministerijos parodyta valia imtis iš esmės tobulinti esamą sistemą, pagal kurią pedagogai rengiami, tobulina kvalifikaciją, vertinama jų veikla. Iki šiol bendrojo ugdymo srityje daug energijos buvo skiriama turiniui ir formai – ko ir kaip turėtų mokytis mokiniai, kokių pasiekimų iš jų laukiama, tačiau pernelyg mažai skiriama dėmesio šios sistemos tiesioginiams įgyvendintojams. Nuo to, kaip pedagogai pasirengę dirbti esamoje švietimo sistemoje, kiek jie yra lankstūs ir geba prisitaikyti prie neišvengiamų jos pokyčių, priklauso kiekvieno mokinio sėkmė. Žemiau pateikiami programos „Renkuosi mokyti!“ alumnų grupės komentarai ir pasiūlymai Švietimo ir mokslo ministerijos parengtam dokumentui.

Dėl dokumento pobūdžio

Jau 2013 m. priimtoje Valstybinėje švietimo strategijoje (kaip, beje, ir ne viename dokumente iki jos) pabrėžiama, jog svarbu stiprinti paramą jauniems mokytojams, skatinti, kad pedagogai būtų profesionalūs, nuolatos tobulėtų ir dirbtų rezultatyviai ir kt. Deja, iki šiol pasigendama konkrečių veiksmų, kurie padėtų siekti šių strateginių tikslų, todėl norėtume išreikšti rūpestį dėl neaiškaus dokumento „Kaitos kryptys” statuso. Visų pirma, „Kaitos kryptyse” išdėstyti dalykai jau buvo ne kartą įvairiuose dokumentuose deklaruoti, tačiau liko daug metų neįgyvendinti. Suprantama, kad tai yra gaires išdėstantis bendro pobūdžio dokumentas, nepretenduojantis į teisės aktą ar net jo projektą, tačiau klausimas, ar šiuo metu vis dar reikalingas būtent toks deklaratyvus, konkrečių veiksmų nenumatantis dokumentas? Šiuo metu švietimo bendruomenei svarbu žinoti ne tik bendras kaitos kryptis, bet ir suprasti, kas ir kaip konkrečiai keisis.
„Kaitos kryptyse”, deja, apie įgyvendinimą nekalbama: nėra nei aiškių žingsnių, nei terminų, nei atsakomybės. Todėl labai abejotina, ar šis dokumentas turės kokį nors postūmį švietimo kokybei. Koks jo santykis su kitais jau egzistuojančiais dokumentais (pvz. Pedagogų rengimo koncepcija, Švietimo ir ugdymo studijų krypties aprašu ir kt.)? Prieš kuriuos turi viršenybę? Norėtųsi žinoti, kuriuos konkrečiai esamus teisės aktus planuojama peržiūrėti ir keisti, įgyvendinant „Kaitos kryptyse” numatytus pokyčius. Ar iš šio dokumento ateityje rasis naujas teisės aktas (-ai), jei taip, kada, kokia įgyvendinimo atsakomybė? Nors pripažįstame viešų diskusijų apie būsimus pokyčius svarbą, manome, kad esamo dokumento teiginiai pernelyg abstraktūs ir niekur nevedantys, tik pasakantys, kad reikės sukurti naujus modelius ar parengti naujas tvarkas, labai mažai pasakoma apie esminę kryptį, kurią tos naujos tvarkos turės įgyti. Manome, kad šiame švietimo kaitos etape jau seniai praėjo laikas deklaracijoms: kaip niekada svarbu turėti konkretų ir įgyvendinamą veiksmų planą.
Be to, manome, jog labai svarbu, kad nustatytos kryptys būtų nepamirštos ir turėtų aiškią tąsą, keičiantis politinėms jėgoms. Švietimo sistema negali būti politinių srovių įkaitė: būtinas aiškus ir konkretus nacionalinis susitarimas dėl ilgalaikių švietimo prioritetų, užtikrinsiantis, kad šiandien pradėti darbai būtų tęsiami, nesvarbu, kas laimėtų artimiausius rinkimus.

Dėl pedagogų motyvacijos ir atrankos

Džiaugiamės, kad rimčiau galvojama apie žmones, besirengiančius dirbti pedagoginį darbą. Tačiau panašu, kad dokumente linkstama suplakti dvi kryptis: pritraukimą (paskatas) ir atranką. Tai yra visiškai skirtingi dalykai ir juos derėtų nagrinėti atskirai. Minimi pavyzdžiai („Jaunojo pedagogo mokykla”, karjeros konsultacijos ir kt.) yra daugiau susiję su pritraukimu, o kaip ketinama tobulinti būsimųjų pedagogų atranką, lieka neaišku.
Palaikome siekį parengti pedagogų etatinio apmokėjimo tvarką, nes tai turėtų suteikti postūmį peržiūrėti ir tinkamai kompensuoti mokytojams už įvairias jų pareigas.
Taip pat pritariame, kad itin svarbu tirti nacionalinį pedagogų poreikį ir su tuo sieti tikslinį pedagogų rengimo finansavimą. Matydami dabartinę kai kurių sričių (matematikos, fizikos, chemijos, informacinių technologijų) pedagogų rengimo situaciją, raginame nesiriboti nuostata tokius tyrimus atlikti bent jau kas 5 metus, bet siekti juos atlikti ir dažniau. Vėlgi, šis punktas – vienas iš pavyzdžių, kad deklaruoti tikslą atlikti tyrimus nebepakanka: būtina tą daryti jau dabar.

Dėl pedagogų rengimo

Nors iš „Kaitos krypčių” dokumento teiginių sunku spręsti, ką konkrečiai planuojama keisti, norėtume paskatinti peržiūrint pedagogų kvalifikaciją bei rengimą reglamentuojančius dokumentus pereiti nuo riboto požiūrio į mokytojus kaip į „dalykininkus” prie platesnio požiūrio, kad pedagogas visų pirma moko ne dalyką, o vaiką. Suprantamas siekis rengti dvigubų specialybių pedagogus: šis siekis būtų aiškiau ir lengviau įgyvendinamas, jei galvotume apie pedagogą ne kaip apie galintį mokyti A ir B dalyką, o kaip išmanantį platesnę sritį, į kurią įeina tai, kas šiuo metu ribotai skirstoma į A, B, C, D… dalykus. Dalykinis skirstymas, su kuriuo susieti kvalifikaciniai reikalavimai Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai apraše, riboja talentingų savo srities specialistų, baigusių platesnio pobūdžio studijas, galimybes siekti pedagogo karjeros. Užuot ribojus lauką, iš kurio gali ateiti būsimieji mokytojai, tikslingiau būtų numatyti aiškesnius ir paprastesnius persikvalifikavimo kelius. Tai jokiu būdu nereiškia žemesnės kartelės persikvalifikuojantiems: pavyzdžiui, pedagogo kvalifikaciją įgijęs ar besiruošiantis įgyti bet kurios krypties studijų programą baigęs absolventas galėtų turėti galimybę įsivertinti vienam ar kitam dalykui (dalykų laukui) reikalingas dalykines kompetencijas, bet tam padaryti jis neprivalėtų baigti formalios mokymo programos. Šiais laikais, kai daug kompetencijų galima įgyti neformaliu būdu ar savarankiškai, netikslinga riboti persikvalifikavimą brangiomis, varginančiomis ir dažnai vargu ar tikrai naudingomis studijomis aukštosiose mokyklose vien tam, kad mokytojas įgytų formalų papildomą bakalauro laipsnį.
Dėl lygiagrečiojo ir nuosekliojo pedagogų rengimo modelio: svarbu ir džiugu, kad pagaliau baigiama diskusija, kuris modelis yra svarbesnis, - abu modeliai turi savo vaidmenį. Tačiau reikėtų rimtai pergalvoti, koks yra nuosekliojo modelio išskirtinumas ir kokie papildomi saugikliai, nes visgi tas pačias kompetencijas pagal šį modelį studijuojantys studentai turi įgyti per gerokai trumpesnį laiką. Pvz.: turi būti aiški orientacija į praktinį darbą mokykloje, griežta atranka ir stipri atsakomybė už rezultatus. Tik tokiais atvejais galima tikėtis paruošti mokytoją per 1 metus.
Sveikiname siekį didinti motyvacinius ir akademinius reikalavimus stojančiajam į pedagoginės krypties studijas. Siūlome prie šių reikalavimų pridėti ir asmenybinius/vertybinius. Neaišku, kodėl numatomos parengti galimybės pasitraukti iš pedagogų rengimo studijų programų: ši galimybė visada yra, svarbesnis galbūt yra nuoseklios studentų mentorystės klausimas bei studijų kokybės užtikrinimas, t.y. ar suteikiama kvalifikacija iš tiesų atitinka studento įgytas kompetencijas.
Abejojame dėl siūlymo įvesti reikalavimą turėti magistro laipsnį. Bijome, kad esamoje aukštojo mokslo situacijoje toks reikalavimas būtų perteklinis ir tenkintų tik universitetų interesus. Tiesioginis Suomijos modelio detalių kopijavimas nebūtinai atneš rezultatų Lietuvos kontekste. Tai, ko šiuo metu trūksta mūsų sistemai, yra sustiprinta atranka, kuri tikrintų žmogaus gebėjimus ir tinkamumą dirbti mokytoju. Įgytas magistro laipsnis šių savybių niekaip nesustiprins. Jei vis tik toks reikalavimas atsirastų, tada turėtų būti aiški sistema, kokio magistro laipsnio tikimasi, kaip turėtų atrodyti keliami reikalavimai bei kokia bus jų pridėtinė vertė. Pagal Europos ir Lietuvos kvalifikacijų sandaras, VII lygmens (magistro) kvalifikacija yra stipriai orientuota į tyrimų, konsultacijų vykdymą, rezultatų analizę, projektų koordinavimą, vadovavimą kitiems darbuotojams. Vertėtų pamąstyti, ar mūsų mokytojams (ypač pradedantiesiems) jų kasdieniame darbe yra svarbesnė ir reikalingesnė VII laipsnio kvalifikacija, ar visgi gilesnė, išsamesnė ir kokybiškesnė praktika siekiant VI laipsnio kvalifikacijos arba pirmaisiais metais po VI laipsnio studijų.
Kalbant apie praktikos organizavimą pedagogų rengimo studijų programose: daugelį metų kalbama apie praktinio rengimo ydas, tai atsispindi ir Studijų kokybės vertinimo centro koordinuojamų pedagogikos krypties studijų programų išorinių vertinimų rezultatuose. Nors kiekybiškai praktikos dabar jau atliekama daugiau, pažanga padaryta ir kitais aspektais, tačiau bendrai paėmus, vis dar stovima vietoje. Siūloma „studijas derinti su praktiniu mokymu realioje darbo vietoje“: formaliai žiūrint, taip yra ir dabar – studentai atlieka praktikas mokyklose. Trūksta analizės, kodėl tai yra formalu ir ne visada veikia. Ką konkrečiai siūloma keisti? Tik didinti praktikos apimtį ar ir gerinti jos kokybę? Tai glaudžiai susiję ir su mentorių/tutorių rengimu, be abejo, ir su dėmesiu aukštųjų mokyklų dėstytojų kompetencijai. Kaip rodo programos „Renkuosi mokyti!“ patirtis, kvalifikuota pagalba mokytojui pirmaisiais jo darbo metais yra itin svarbi, o norint suteikti tokią pagalbą, būtina nuosekliai dirbti su būsimaisiais jaunųjų pedagogų mentoriais. Negalima tikėtis, kad daugelį metų mokykloje dirbantis žmogus savaime bus kvalifikuotas mentorius. Apskritai imant, sveikiname iniciatyvą įvesti privalomą pagalbą pradedančiajam mokytojui, tačiau norėtume atkreipti dėmesį, kad tai jau buvo įtvirtinta ankstesnėse koncepcijose ir dokumentuose. Tad kyla klausimas, kodėl iki šiol nėra sistemos. Kaip padaryti, kad eitume toliau nei deklaracijos dokumentuose?
„Kaitos kryptys“ siūlo „didinti dėmesį pedagogų rengimo studijų programų kokybei“. Pasigendame aiškumo: kas tą dėmesį turėtų skirti? Kokio pobūdžio dėmesys tai turėtų būti? Esama studijų kokybės užtikrinimo sistema suteikia galimybes visoms studijų programoms ne tik įsivertinti, bet ir gauti išorinį ekspertų vertinimą, tačiau atsakomybė už pokyčių įgyvendinimą tenka pačioms aukštosioms mokykloms. Viena vertus, toks aukštosioms mokykloms suteikiamas pasitikėjimas yra esminė aukštųjų mokyklų autonomijos dalis, kita vertus, akivaizdu, kad pokyčiai vyksta per lėtai arba nevyksta visai, kaip rodo pakartotinių kokybės vertinimų rezultatai . Vėlgi, manome, kad nebepakanka ketinimų veikti – veikiama turi būti čia ir dabar.

Dėl pedagogų atestacijos

Nors idėja susieti pirmųjų metų darbo praktiką su pirmos pakopos atestacija yra įdomi, sunku ją visapusiškai vertinti, nematant būsimosios sistemos vaizdo. Kyla pavojus, kad bus dar labiau švaistomi resursai: kažkas turės tikrinti, ar žmogus atitinka kvalifikaciją po metų. Be to, reikia turėti omenyje, kad pirmieji pedagogo darbo metai dažnai yra sudėtingi – nors tuo laikotarpiu itin svarbus nuolatinis grįžtamasis ryšys, tačiau formalų vertinimą turbūt tikslingiau daryti vėliau, pvz. praėjus dvejiems darbo metams. Klausimas, ar nėra tikslingiau padaryti rimtesnį pirminį kvalifikacijos įgijimą, ją įgyjant per/po bakalauro studijų.
Neabejotina, kad švietimo bendruomenėje kils daug diskusijų dėl pedagogo atestacijos siejimo su veiklos rezultatais. Pritariame, kad šis principas yra svarbus, nes taip skiriamas didesnis dėmesys realiam mokytojo darbui, o ne dokumentams. Kita vertus, labai svarbu, kad rengiant detalesnį šios tvarkos aprašymą nebūtų nueita paprasčiausiu keliu, t.y. kad į mokinių pasiekimus nebūtų žiūrima siaurąja prasme ir neatsižvelgiant į kontekstą. Skatiname, kad veiklos rezultatai būtų vertinami, atsižvelgiant į pažangą kaip į svarbiausią rodiklį; pažanga turėtų būti vertinama ne vien pagal pažymius, bet, siektina, aprašomuoju būdu – kaupiant mokinio aplanką, stebint pasiekimų pokyčius ir t.t. Svarbu nepamiršti ir emocinės aplinkos, emocinės bei socialinės pažangos.
Dėl siekio nustatyti privalomą kasmetinį vadovo ir mokytojo vertinamąjį pokalbį: manome, kad tai galėtų būti pateikiama kaip rekomendacija, bet ne privalomybė. Metiniai pokalbiai yra vienas iš vadybos įrankių, tačiau nebūtinai efektyvus visose situacijose. Siūlome palikti vadovams laisvę pasirinkti kitokius įrankius.
Dėl pedagogų atestacijos privalomo periodiškumo: vėlgi, tai sveikintina, bet svarbu gerai pagalvoti, kaip padaryti, kad tai būtų ne tik formalu. Jei tai filtras bus vien formalus ir per jį praeis visi besiatestuojantys, vertės bus mažai. Visų pirma, svarbu apibrėžti, kokios bus atestacijos pasekmės (kitas žingsnis): pavyzdžiui, po atestacijos mokytojas gaus atsakymą, ar apskritai gali dirbti? Kokią įtaką turės aukštesnė kvalifikacinė kategorija: jei kvalifikacinė kategorija atsiejama nuo atlyginimo, tada kokių papildomų atsakomybių ar profesinių galimybių turės aukštesnę kategoriją įgijęs mokytojas? Kalbant apie atlyginimo siejimą su skirtingomis funkcijomis: sveikintina, tačiau reikia pagalvoti, kaip bus skatinami ir įvertinami geriausieji pedagogai, kurie siekia ir stengiasi tobulėti. Atlyginimas – viena iš motyvacinių priemonių (pavyzdys galėtų būti Belgija: čia nėra jokių kvalifikacinių kategorijų, tad mokytojai nemotyvuoti tobulėti, nes atlyginimas nesiskiria). Džiugu, kad remiantis siūlomu modeliu, mokytojai bus skatinami veikti, išeiti už vienos funkcijos ribų; tačiau kyla pavojus, kad dalis mokytojų prisiims per daug funkcijų ir pareigų, o tada kentės kokybė ir sistema vėl išsikreips, t.y. bus nukrypta į pareigų kiekybę, o ne kokybę. Siūlome, kad kvalifikacija turėtų įtaką atlyginimui, tačiau tik ribotu laikotarpiu, pvz. 3 metams, kad mokytojas būtų skatinamas nesustoti iškart įgijęs naują kategoriją.
Dėl atestacijos vertinimo procedūros tobulinimo: sveikintinas siekis skirti didesnį dėmesį konsultacijoms, pokalbiams. Kita vertus, norėtume atkreipti dėmesį, jog yra daug duomenų, kuriais Švietimo ir mokslo ministerijoje ar kitose institucijose, besirūpinančiose pedagogų kvalifikacija, galima būtų pasinaudoti papildomai neapkraunant mokyklų vadovų ir jų pavaduotojų, jei tik būtų tinkamai sutvarkytos esamos duomenų bazės (mokinių registras ir kt.).
Apskritai imant, iš „Kaitos kryptyse“ pateiktų teiginių sunku įsivaizduoti, kas realiai keisis, lyginant su dabartine sistema. Pvz. šiuo metu vertinant mokytojų veiklą taip pat įtraukiami įvairaus lygmens ekspertai, tačiau sistemoje vis viena daug formalumų, „varnelių dėliojimo”, parodomųjų pamokų ir kitų ydų, kurių neišgyvendinus nauja atestacijos sistema neturės jokios prasmės. Kitas pavyzdys – „Kaitos kryptyse“ siūloma „visais švietimo lygmenimis strategiškai planuoti PKT“. Formaliai žiūrint, šiuo metu taip pat yra planuojamas ir laikas, ir lėšos PKT, tačiau trūksta aiškios krypties: pvz., įvertinus esamą situaciją priimti sprendimą, jog visi mokytojai nuolatos tobulins IKT ir bent vienos užsienio kalbos žinias; tada, remiantis šiuo sprendimu, jau galima kelti tikslus, kad tam tikrais metais bus pasiektas toks ir toks lygis.

Dėl vadovų, pavaduotojų ugdymui ir ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų

Norėtume išreikšti abejonę dėl būtinybės nustatyti kvalifikacinius reikalavimus pavaduotojams ugdymui ir ugdymą organizuojančių skyrių vedėjams. Nuogąstaujame, kad bus įvesti formalūs ir nelankstūs reikalavimai, kurie gali užkirsti kelią jauniems aktyviems mokytojams.
Sveikintina, kad numatomi įvairūs atėjimo į vadovo poziciją keliai. Raginame išlaikyti reikalavimą visais keliais ateinantiems vadovams praeiti bazinį (NMVA) kompetencijų vertinimą (t.y. šį vertinimą turėtų praeiti ir nuosekliai darantys karjerą vadovai, kad kartelė būtų vienodai aukšta visiems).
Siūlome principingiau ir aiškiau teigti, kad įvedamos mokyklų vadovų kadencijos.

Dėl pedagogų kvalifikacijos tobulinimo

„Kaitos kryptyse“ siūloma diferencijuoti kvalifikacijos tobulinimo institucijų vaidmenis, atsakomybes ir funkcijas. Pasigedome aiškumo: kaip bus diferencijuojama? Ko konkrečiai siekiama?
Taip pat siūlome pagalvoti apie mokyklų galimybes finansuoti kvalifikacijos tobulinimą ir peržiūrėti, kad speciali pagalba būtų suteikta mokykloms, kurioms ypač reikia pasitempti, bet jos nebūtinai turi finansinių resursų ar vadybinio potencialo tam padaryti.
Be to, dokumente pasigendame dėmesio PKT kokybei. Šiuo metu PKT kursų pasiūla išties didelė, tačiau kokybė niekaip nėra užtikrinama.
Dar sykį pabrėžiame, jog palaikome siekį iš esmės tobulinti pedagogų rengimo, skyrimo, kvalifikacijos, veiklos vertinimo, atestacijos ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą. Linkime, kad šiame dokumente nubrėžtos kaitos kryptys kuo greičiau įgautų konkrečių užduočių ir atsakomybių pavidalą.

Pasiūlymus teikė:
Aurelija Ananjevaitė (RM5),
Gabrielė Characiejienė (RM1),
Barbora Drąsutytė (RM2),
Vytautas Miežys (RM2),
Dalius Miknevičius (RM4),
Ramūnas Skaudžius (RM1)

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1

Prisijungimas

IPImazas.png

Viešoji įstaiga „MOKYKLŲ TOBULINIMO CENTRAS“ įmonės kodas 124631338, įsikūrusi kultūros ir švietimo centro „Vilniaus mokytojų namai“ Mokymosi ir informacijos centre II a. Vilniaus g. 39 LT-01119 Vilnius Tel. +370 5  212 7183 Faks. +370 5  212 7173 El. paštas: mtc@mtc.lt Mūsų darbo laikas: I - IV 9 - 18 val., V 9 - 17 val. Žemėlapis