Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai 2016-10-21 Nr. RM-S-061/16
Programos „Renkuosi mokyti!“ alumnai džiaugiasi, kad parengtas Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programos projektas. Kaip ir minima dokumente, Valstybinės švietimo strategijos pirmasis prioritetas – mokytojo asmenybė. Deja, Strategija jau artėja link pusiaukelės, o apie šios krypties konkretų įgyvendinimą pradėta kalbėti tik dabar. Bet kokiu atveju, esame įsitikinę, kad dėmesys mokytojams ir kitoms pedagoginėms profesijoms yra raktas į geresnę švietimo kokybę, todėl džiaugiamės, kad judame šia linkme. Programa „Renkuosi mokyti!“ jau aštuonerius metus atveria kelius kitokiems žmonėms ateiti į mokyklas, kelia aukštą kartelę jų rengimui ir darbo kokybei bei dalijasi su visuomene geraisiais pavyzdžiais ir sėkmės istorijomis. Todėl džiaugiamės, kad esame numatyti kaip partneriai kelti pedagoginių profesijų prestižą, esame nusiteikę toliau dirbti ta linkme, palaikome Prestižo kėlimo programos siekį teikti iniciatyvas keisti svarbius teisės aktus.
Manome, kad dokumente į pedagoginių profesijų prestižo kėlimą žiūrima plačiai ir iš esmės, o ne tik siaurai į visuomenės nuomonę; džiugina, kad numatytos darbų kryptys yra visapusiškai apgalvotos. Pritariame, kad dirbant su programos uždaviniais bus itin svarbi „sistemiškesnė ir patikimesnė informacija apie ugdymo kokybines problemas.“ Suprasdami, kad viešajai konsultacijai pateiktas tik Programos projektas, vis tik norėtume atkreipti dėmesį, kad uždavinių pasiekiamumą sunku įvertinti, kol Programos priede nenumatyti jų įgyvendinimo terminai, nenurodyti jokie rodikliai. Išskirtos svarbios kryptys, tačiau kadangi prestižo tema labai plati (savo esme glaudžiai susijusi su daugybe kitų temų – nuo pedagoginių studijų kokybės iki švietimo įstaigų vadovų skyrimo), kyla abejonių, ar numatytos priemonės neliks tik lašu jūroje. Kol neįvyks esminiai pokyčiai susijusiose srityse, tol bet kokios pastangos kelti pedagoginių profesijų prestižą bus bevaisės. Todėl norėtųsi aiškiai matyti, kaip ši Programa bus susijusi su pokyčiais kitose srityse ir kaip tokiu atveju darbai bus išdėlioti laiko atžvilgiu. Taigi kuriais atvejais norėtųsi matyti aiškesnį ryšį tarp pagrindinėje Programos dalyje išdėstytų krypčių ir Priemonių lentelės. Pavyzdžiui, nemažai kalbama apie būtinybę įgyvendinti TALIS rekomendacijas, tačiau norėtųsi konkretumo – kurias, iki kada ir kaip.
Norėtume paraginti įgyvendinant Programą skirti užtektinai dėmesio visiems pedagogų rengimo etapams: pritraukimui, atrankai, studijų kokybei, pagalbai pradedant pedagogo karjerą. Suprantama, kad dalis šių temų nėra šios Programos aprėptyje, bet manome, kad studijų kokybė bei studentų kontingentas yra svarbus motyvatorius, siekiant į pedagogines profesijas pritraukti gabiausius šalies žmones. Aštuonerius metus dirbdami jaunų gabių pedagogų pritraukimo, atrankos ir palaikymo srityse pastebime, jog atsakinga ir kruopšti atranka bei tinkama profesinė pagalba leidžia į mokyklas pritraukti ne tik gabius pedagoginių studijų programų absolventus, bet ir žmones, turinčius įvairesnių studijų krypčių išsilavinimą bei darbo kitose srityse patirties. Įvairią patirtį į mokyklas atsinešantys, kokybiškai dirbantys pedagogai tampa savo profesijos „veidu” ir prisideda keliant pedagoginių profesijų prestižą. Todėl siūlome apsvarstyti galimybę peržiūrėti Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašą, kuris šiuo metu smarkiai riboja potencialių pedagogų ratą. Manome, kad XXI amžiuje kuo toliau, tuo mažiau turėtų būti aktualus mokytojo kvalifikacijos siejimas su vienu siauru mokomuoju dalyku: į mokytoją turėtų būti žiūrima kaip į platų ir įvairiapusį išsilavinimą įgijusią asmenybę, todėl ribojimai tam tikrų studijų krypčių grupių programas baigusiems absolventams tapti pedagogais nėra pagrįsti. Svarbu plėsti persikvalifikavimo galimybes: sudaryti galimybę pedagogais tapti įvairesnių krypčių studijas baigusiems žmonėms (žinoma, po kokybiškų papildomų pedagogikos studijų), supaprastinti kelius ateiti dirbti į mokyklas jauniems universitetų dėstytojams, gimtakalbiams užsienio kalbų specialistams iš kitų valstybių ir t.t.
Siūlome tikslinti šio sakinio formuluotę: „kai kurios aukštosios mokyklos yra pasirašiusios sutartis su pedagoginių studijų studentais.” Nėra aišku, kokios konkrečios sutartys turimos omenyje: sutartis su aukštosiomis mokyklomis pasirašo visi studentai.
17 dokumento punkte kalbama apie numatomą Pedagogų rengimo reglamento tobulinimą – palaikome ir raginame užtikrinti, kad Reglamente numatyti reikalavimai pedagoginių studijų personalui atitiktų reikalavimus, numatytus Švietimo ir ugdymo studijų krypčių apraše. Viena iš opiausių pedagoginių studijų problemų – nepakankamai kokybiškai organizuojama praktika (ir praktikos trūkumas per užsiėmimus aukštojoje mokykloje, ir prastas praktikų mokyklose organizavimas). Tai didele dalimi susiję su tuo, kad dalis dėstytojų turi nepakankamą praktinio pedagoginio darbo patirtį, o studentus mokyklose kuruojantys mentoriai nėra tinkamai pasiruošę teikti pagalbą būsimiesiems pedagogams. Palaikome siekį, kad mentoriai (galbūt ir studentus priimančių mokyklų vadovai) būtų atskirai tam ruošiami, o mokyklos būtų tinkamai pasirengusios priimti studentus praktikai (taip pat ir tuo atveju, kai studentas praktiką atlieka mokykloje, kurioje jau yra įsidarbinęs; jei tokia mokykla nesiekia „kartelės“, galbūt būtų reikalinga papildoma pagalba mokyklai, siekiant užtikrinti praktikos kokybę).
Kalbant apie aukštosios mokyklos personalą: pastebėtina, kad ekspertinis vertinimas daugelyje (ne tik pedagoginių) studijų programų atskleidžia tarptautiškumo trūkumą, įskaitant tai, kad dalis dėstytojų labai ribotai dalyvauja tarptautinėje mokslinėje veikloje, stokoja tarptautinės patirties. Todėl siekiant gerinti pedagoginių studijų kokybę (o tuo pačiu ir į šias studijas pritraukti gabesnių studentų), tikslinga galvoti apie priemones, kurios skatintų dėstytojus tokios tarptautinės patirties įgyti.
Sutinkame, kad jaunų pedagogų išlaikymas mokyklose yra svarbi problema, todėl siūlome atskirti ją nuo kitų 17 punkte išdėstytų aspektų, kurie labiau susiję su pedagoginių studijų kokybe. Pasigendame dėmesio jaunų pedagogų išlaikymui Programos priede (priemonių lentelėje).
18 punkte aptariamas pedagogų kvalifikacijos tobulinimas. Nors ne visi su PKT aspektai tiesiogiai susiję su prestižo kėlimu, norėtume pabrėžti, kad viena iš svarbiausių PKT problemų - trūkumas aiškesnės apibrėžties, ko (kokio tobulėjimo, kokių kompetencijų) iš mokytojo tikimasi įvairiais jo karjeros etapais. Tokios kompetencijos kaip bazinis kompiuterinis raštingumas galėtų tapti pagrindu kiekvieno pedagogo tobulėjimo gairėms. Aiškesnės gairės taip pat leistų ir suinteresuotosioms šalims geriau įvertinti jau dirbančio pedagogo kompetenciją. Kita vertus, galvojant apie pedagoginių profesijų prestižą, susiduriama su problema, kad mokyklose kyla situacijos, kurias sudėtinga spręsti, tai kartais tampa atbaidančiu barjeru rinktis mokytojo profesiją. Todėl kalbant apie profesinį tobulinimąsi, reikia turėti galvoje ne tik planinį kompetencijų auginimą, bet ir galimybes pedagogams gauti profesinę pagalbą operatyviai, tada, kai reikia spręsti konkrečią situaciją. Tai padėtų ir pedagogų įsigalinimo jausmui, ir, be abejo, mokiniams.
20 punkte užsimenama apie švietimo įstaigų vadovų skyrimą. Palaikytume aiškų įvardijimą, kad bus įvedamos kadencijos švietimo įstaigų vadovams.
Viešosios nuomonės formavimo srityje ypač palaikome siekį dalintis pozityviomis švietimo patirtimis ir pasiekimais. Poveikį turėtų turėti viešai matomos į tiesioginius švietimo problemų sprendimus nukreiptos iniciatyvos, pvz. viešinami bendruomenių projektai, tiesiogiai sprendžiantys specifines jų bendruomenei iškilusias problemas.
„Renkuosi mokyti!“ alumnai dar sykį norėtų pasidžiaugti Programos projektu ir pabrėžti, kad esame pasiruošę prisidėti keliant pedagoginių profesijų prestižą ir tęsdami savo tiesioginę veiklą, ir prisidėdami prie Programos įgyvendinimo kaip partneriai. Manome, kad pagrindinis darbas tobulinant Programą šiuo metu yra suteikti daugiau konkretumo ir apčiuopiamumo numatytoms priemonėms. Numatytos veiklos kryptys nėra lygiavertės: kaip minėjome, dalis darbų yra esminiai, nors ir išeina už prestižo problematikos ribų, bet taip pat sudėtingiau suplanuojami ir įgyvendinami; kiti darbai, tokie kaip komunikacija ir viešinimas, yra paprasčiau įgyvendinami. Nuogąstaujame, kad nesant kompleksinio požiūrio į visų susijusių problemų sprendimą bei konkrečių laiko terminų, rodiklių bei įgyvendintojų kiekvienai numatytai Programos priemonei, liks įgyvendinta tik dalis jų. Šiuo metu Lietuva turi unikalią galimybę vykdyti kompleksinę reformą peržiūrint mokytojų kompetencijas ir atestaciją. Žinoma, visi pasikeitimai, ypač kurie susiję su didesne atskaitomybe, gali būti sutikti priešiškai. Todėl siekiant sumažinti pasipriešinimą galima tai pateikti kaip būdą gauti didesnį atlyginimą, tik tada yra būtinas principingumas ir pažadų laikymasis derybose dėl atlygio. Kita vertus, kaip rodo tyrimai, vien tik algų kėlimas, jeigu yra mokama už tą patį darbą kaip ir anksčiau, geresnės kokybės neatneša. Šiuos pakeitimus darant atskirai, gali būti daugiau pasipriešinimo ir mažiau rezultatų. Todėl siūlome pasinaudoti šia padėtimi, kad yra pribrendęs tiek atlyginimų, tiek aukštesnių reikalaujamų kompetencijų poreikis, ir imtis kompleksinio problemų sprendimo.
Pastabas rengė:
Gabrielė Characiejienė (RM 2008-2010)
Barbora Drąsutytė (RM 2010-2012)
Ramūnas Skaudžius (RM 2008-2010)
