Rytas Staselis, bendra.lt
Su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) edukologe Emilija Sakadolskiene žengiame Vilniaus senamiesčiu aplankyti jos kolegės – kitos mokslų daktarės-edukologės Eglės Pranckūnienės, kurios įsteigtos organizacijos VšĮ Mokyklų tobulinimo centras būstinė – Vilniaus mokytojų namuose. Kalbame apie Emilijos patirtį dirbant JAV bendrojo ugdymo mokyklose. „Su amerikoniška švietimo sistema yra visai neblogai – mokytojai uždirba padorias algas. Jeigu dar tos sistemos žmonės paklausytų edukologų, būtų išvis gerai“, – sako E.Sakadolskienė.
Man nespėjus paklausti, apie ką edukologai galėtų patarti JAV švietimiečiams, pasiekiame savo judėjimo tikslą. Nujaučiu, kad su pokalbio amerikietišku kontekstu yra baigta. Mat ne sykį teko patirti: kalbėjimas su aktyviais švietimo šalies žmonėmis – tarsi nesustojantis krioklys. Tik užgauk kokią aktualesnę temą, tuojau randasi įvairių požiūrių, skaudulių, noro kažką pakeisti. To būta prieš tris, du dešimtmečius, taip yra ir dabar. Tas krioklys tuojau prapliups taip, kad pokalbio temas teks padalinti į dvi dalis.
Pradedame nuo klausimo, kuris kai kur švietimo bendruomenei – red. past.) kelia nerimą, mažiau – abejonių ir pasipriešinimo. Vos po metų visose šalies bendrojo ugdymo mokyklose turės startuoti įtraukiojo ugdymo procesas. Jose rasis daugiau vaikų su specialiais poreikiais. Dėl to mokytojams teks gauti naujų įgūdžių, susiorientuoti naujose metodikose.
Iki 2024 metų bendrojo ugdymo mokyklos turės priimti mokyti visus vaikus. Taip pat ir turinčius negalią. Ar, Jūsų nuomone, mokyklos tam yra pasirengusios?
Emilija Sakadolskienė (toliau E.S.): Ne. Pirmiausiai dėl to, kad mokytojų paruošimui skiriama pernelyg mažai dėmesio. Kita vertus, norime ar nenorime, mokytojai yra orientuoti į konkurencinę aplinką, į tuos gabiuosius vaikus. Ir kartu turi būti tolerantiški mažiau gabiems. Žinoma, ne visi mokytojai yra tokie. Tačiau bendra tendencija yra tokia.
Dabar ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) galvoja apie vadinamąjį universalų ugdymo dizainą, tačiau nepasakyčiau, kad visi mokytojai yra susipažinę su to dizaino principais. Visi išmoko naudoti terminologiją, tačiau klausimas, ar suprasdami, kas tai yra.
Kitas dalykas, kuris privalo būti integruojant visus vaikus į mokymo procesą, – mokyklose turi būti mokytojų padėjėjai. Kitaip tariant, klasėje turi būti daugiau nei vienas pedagogas. Mokytojams turi padėti socialiniai pedagogai. Kiekvienas vaikas su negalia privalo turėti žmogų šalia. Ne tik tokį, kuris mirksi ir kvėpuoja, taip pat turi dvi rankas ir dvi kojas, bet ir kažką išmano, ką jis veikia, išmano apie negalią, su kuria susiduria. Pernai turėjau dvi studentes, kurios atliko praktiką ir sugrįžo pakraupusios nuo mokytojų padėjėjų kvalifikacijos. Esą komentuojama – „įsivaizduoji, aš tam vaikui ir saldainių daviau, o jis vis tiek neskaito“... Tam, kad žmogus taptų mokytojo padėjėju, klasėje neužtenka turėti vien brandos atestatą. Nors kartais Užimtumo tarnyba į mokyklą šiai misijai atsiunčia net jo neturinčius.
Manau, kad tokios yra dvi pagrindinės problemos, dėl to sakau, kad visų vaikų integracijai šiuo metu nepasiruošta.
Eglė Pranckūnienė (toliau – E.P.): Manau, kad be pačių žmonių pasirengimo dar yra ir nuostatų klausimas. Mūsų mokykla iki šiol buvo orientuota į vieną standartą, kad visi vaikai turėtų vienodą žinių bagažą ją baigę. O dabar sakome, kad visi vaikai yra skirtingi, ugdomi pagal savo gebėjimus ir atitinkamu tempu. Tačiau kitos aplinkybės – mokyklų vertinimo sistema, ugdymo organizavimas, mokyklų stambinimas, tvirtinant, kad tik didelės mokyklos yra geros – prieštarauja įtraukties idėjai. Todėl mokyklose dabar yra nemažai nerimo dėl reformos.
Mūsų švietime dažnai yra buvę, kad įgyvendinamos reformos, kurios viena kitai prieštarauja ir net, pasakyčiau, žudo.
Viena vertus, dabar vyksta pokyčiai siekiant išorinio mokinių vertinimo, siekiant, kad nacionaliniai pasiekimų patikrinimai visiems mokiniams būtų privalomi. Ir vertinimai įrašyti į mokinių bylas. Siekiama, kad dešimtoje klasėje atsirastų gimnazijos slenkstis. Tačiau tuo pat metu į mokyklas atvedame vaikus su skirtingais poreikiais, kuriems reikės nemažai specialios pagalbos ir kurie dėl to mokykloms bus labai „nepatogūs“.
ŠMSM tvirtina, kad taip reikia daryti, kad pačioms mokykloms būtų lengviau, tačiau jos pačios pareigūnai perduoda duomenis „Reitingų“ žurnalui, o dėl to reitingavimo mokyklos patyrė daug negero. Tad ir pasitikėjimo tarp mokyklų ir ministerijos dabar nėra, kad surinkti duomenys nebus panaudoti ten, kur jų nereikia naudoti.
Kitas reformai trukdantis dalykas yra mokyklų stambinimas. Teko būti Panevėžio rajono Raguvos gimnazijoje – ten pamačiau, mano supratimu, idealią mokyklą. Nedidelė, joje mokosi gal 200 vaikų, nedidelėse klasėse. Yra ne tik vaikų su specialiaisiais poreikiais, bet ir mokytojų, turinčių negalią, kurie turi visas sąlygas dirbti. Klasės yra įrengtos aprėpiamo dydžio patalpose, kur mokytojas gali matyti kiekvieną vaiką ir skirti jam dėmesio.
E. S. : Grįžtant prie minėto „universalaus dizaino“ principo, kuris teoriškai turėtų suteikti galimybę kiekvienam vaikui skirtingais būdais atsiskaityti už tą pačią medžiagą. O pasiekimų vertinimo modelis yra visiškai šabloniškas...
E. P: ... dabar yra numatytas standartizuotas pradinukų žinių patikrinimas ketvirtoje klasėje ir jo rezultatai bus įrašyti į pradinio mokslo baigimo pažymėjimą. Jeigu vaikas nebus išlaikęs tų testų, jis bus laikomas nebaigusiu pradinės mokyklos. Tvirtinama, kad tik tokiu būdu galima sužinoti, kokio lygio žinias vaikas yra įgijęs. Kita vertus, mokymasis bendrojo ugdymo mokykloje yra toks dinamiškas, kad kažką praleidęs gali nesuspėti pasivyti. Todėl pagalbos vaikui reikia ne tada, kada išryškėja jo atliktų testų rezultatai, bet iš karto, kada kažkas ima nesisekti.
E. S.: Kažkada buvo priimtas sprendimas pradinėje mokykloje nevertinti vaikų turimų žinių pažymiais. Todėl dabar kyla problema, o kaip problemas pastebėti iki pradžios mokyklos pabaigos? Mokytojai neturi formuojamojo vertinimo įgūdžių, kad atliktų diagnostiką – šiam konkrečiam vaikui kažko trūksta. Susilaužė ranką/koją, praleido kelias savaites pamokų ir jam jau sudėtinga susigaudyti, ką jis per tą laiką praleido.
Ar siūlote vertinti pradinukus pažymiais?
E. S.: Ne. Tačiau akivaizdu, kad, lyginant su pažangia užsienio praktika, mūsų įprastos klasės valdymo ir vertinimo metodikos yra netikusios.
E. P.: Man atrodo, (VDU) prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuris nagrinėjo mokytojų nuostatas apie įtraukujį ugdymą. Buvo pastebėtas gąsdinantis dalykas, kad net tie mokytojai, kurie teigiamai vertina įtraukumą, kartais patiria bejėgystę susidūrę su nepažįstamomis problemomis. O kada jie jaučiasi palikti vieni, ima keistis ir jų teigiamos nuostatos. O kai kurie net atmeta iš pirmo žvilgsnio patrauklią, pažangią idėją.
Todėl yra nerimo, kad, kaip sako mokytojai, vėl viskas bus numesta jiems ant galvų, be reikiamos pagalbos, būtinų išteklių, ir jie vieni privalės įgyvendinti reformą. Taip žūsta pačios pažangiausios idėjos.
E. S.: Mes darėme tyrimą apie muzikos mokytojų pasirengimą įtraukiajam ugdymui, kurio metu paaiškėjo, kad tie mentoriai, pas kuriuos ateina praktikantai, net nežino, ką jiems pasiūlyti. Net tiems, kurie domisi, kaip į bendrąjį ugdymą įtraukti vaikus.
Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) užsakymu atlikta apklausa rodo, kad 61,5 proc. mokytojų tikina planuodami pamoką numatantys, kaip įtraukti kiekvieną mokinį, 36,4 proc. apklaustų mokinių tvirtina kartu su mokytojais aptariantys, ką turi išmokti artimiausiu metu, 54,6 proc. tėvų yra tikri, kad jų vaikas žino, kokius tikslus jis turi pasiekti mokydamasis (NŠA pranešimą spaudai 2022 m. gruodį citavo portalas 15.min.lt).
„Manau, svarbiausia šio tyrimo išvada yra ta, kad įtraukiojo ugdymo kultūros kūrimas turi teigiamą įtaką visų mokinių mokymuisi ir sėkmei. Šis tyrimas yra pirmasis atidus žvilgsnis į praktinę įtraukiojo ugdymo kryptingumo raišką mokyklose. Esu tikra, kad jo rezultatai švietimo bendruomenei padės geriau planuotis naujus žingsnius, kaip gerinti ir plėsti įtraukties principo taikymą šalies mokyklose“, – sako NŠA direktorė Rūta Krasauskienė.
VISĄ TEKSTĄ KVIEČIAME SKAITYTI bendra.lt svetainėje ČIA.